Eilinė pramoginė laidelė Lietuvos eteryje, kuri sutraukia kontingento kelis kartus daugiau nei eilinės Lietuvos krepšinio rinktinės varžybos, į svečius pasikvietė Juozuką. Juozas Petkevičius, kuris savu laiku masažavo netgi Arvydą Sabonį, į klausimą: „Kuris lietuvos krepšininkas yra didžiausias Lietuvos patriotas?“. Atsakymas: „Broliai“. Tuomet buvo tiesiog įdomu, juk jie labiau lenkai nei lietuviai, geriausiu atveju Lietuvos lenkai. Kokie dar patriotai? Tuo metu pirminė mintis buvo klaidinga. Tiek gerumo, tiek meilės Lietuvai retas krepšininkas yra suteikęs. Šie krepšininkai yra gerumas iš pagrindų. Broliai Lavrinovičiai buvo kartu ir laimėje, ir nelaimėje.
Brolių Lavrinovičių karjera
Lavrinovičių karjera kaip tipiška tuo metu gimusių jaunuolių prasidėjo Vilniuje krepšinio mokykloje. Kodėl? Priežastis paprasta – jie tiesiog buvo per didelio ūgio (per didelio)? Tuomet tokio ūgio paaugliai buvo aukso luitas Lietuvos krepšinio padangėje. Klasėje tai buvo tipiška situacija, ateina žmogus iš krepšinio mokyklos pamatuoja ūgį (ar net iš akies nustato) ir kviečia pas save. Taip į krepšinį atėjo broliukai, nors abudu mylėjo krepšinį dar anksčiau. Talentas neturi žlugti, todėl broliai Lavrinovičiai jau praktiškai po krepšinio mokyklos baigimo žengė žingsnius Lietuvos krepšinio lygoje. Galbūt krepšinio Alytaus „Savy“, kuris buvo pirmasis tikrasis krepšinio klubas įžvelgęs šių krepšininkų vienybę. Jie visada buvo kartu nuo karjeros pradžios iki pabaigos. Tai ne tik pavyzdys lietuviams kaip reikia mylėti savo gimtąją žemę, bet ir broliams kaip reikia būti kartu.
Jaunystė. Kvailystė. Laikraščių antraštės skambėjo apie brolių galimai padarytą nusikaltimą – išžaginimą. O kiek tuo metu atsirado teisuolių, puolančių smerkti. Žinoma, tai nusikaltimas, tai buvo jaunystės klaida. O kuris dabar skaitantis nedarote klaidų? Mesite, manau, bet kokiu atveju į mane akmenį. Klaidų padarome visi, ši klaida broliams kainavo brangiai. Tai ne pinigų prasme, bet nepilni treji metai įkalinimo įstaigoje, kurių neturėjo būti. Tuo metu mąsčiau, jog štai ir talentingi jaunuoliai ir taip baigėsi karjera. Džiugu, kad suklydau. Broliai Lavrinovičiai padarė išvadas ir netgi toli nuo normalios krepšinio aikštelės palaikė formą ir, kaip tas žvėris iš narvo, veržėsi į krepšinio aikštelę.
Kšyštov Lavrinovič
Kadangi tuo metu buvo įvairių situacijų, Kšyštov Lavrinovič anksčiau išėjęs į laisvę jau po metų tapo Rusijos Permės „Ural Great“ komandos vicečempionu. Talentas ilgai nedūlėjo lentynoje. Netgi į tuo metu stiprią, pinigais turtingą lygą lyg vesulas įsiveržė Kšystofas. Sėkmingas sezonas neliko nepastebėtas. Jau 2004 m. krepšininku rimtai domėjosi Toronto „Raptors“. Deja, NBA svajonė liko sveika.
Po sėkmingo sezono Permėje talentingasis krepšininkas neliko nepastebėtas. Kontraktas su Kazanės „Uniks“ ir ten ryškus pėdsakas, o toliau nusprendus nepratęsti sutarties vėl kilimas į viršų. Kukli, pagal brolio būdą, Sienos „Montepaschi“ komanda. Sienos krepšinio komanda, tuo metu turėjo žaliai baltas spalvas, kuklią areną, kurį tuo metu net netenkino minimalių Eurolygos reikalavimų, bet turėjo krepšinio širdį, kuri pasipildė ir Kšyštofo krauju. Eurolygos finalo ketvertas, tai buvo nuostabus komandos su kukliais finansiniais resursais pasiekimas. Italija Kšystofui buvo šalis, kuri atitiko jo ramybę. Rusijoje laimėjo krepšinio taurę ir du kartus tapo Rusijos lygos vicečempionu (2003 ir 2007 metais). O Italijoje kartu su Sienos klubu išgyveno euforiją 2008-2012 metais Italijos lygos čempionas, tokį patį laikotarpį laimėjo ir Italijos taurę.
Verta paminėti „smulkmeną“ ir Lietuvos rinktinės fronte. Gavęs Antano Sireikos kvietimą prisijungti prie komandos komandos Kšystofas nedvejojo. Tai galimybė prisikelti komandai. Kad ir kaip sėkmingai vadovavo Jonas Kazlauskas, bet 2001 metais Europos krepšinio čempionate, juos kartu su Šarūnu Jasikevičiumi sustabdė „braliukai“ latviai. Gėda, iškritome aštunfinalyje. Todėl atėjo laikas atsikelti ir eiti tolyn. Sena – nauja rinktinė atsikėlė ir po 64 metų pertraukos laimėjo Lietuvai Europos auksą. Kšystofas kartu su Eurelijumi Žukausku stovėjo rinktinės centrinėse pozicijose. Vėliau 2013 metais Europos krepšinio čempionato sidabro medalio laimėtojas. Tai netgi visą dešimtmetį ir daugiau Kšystofas buvo naudingas ir reikalingas rinktinei.
Darjuš Lavrinovič
O kur brolis dvynys Darjuš Lavrinovič? Ir jam reikėjo už jaunystės kvailystę krimsti kalėjimo duoną. Grįžęs į laisvę, Darjušas grįžo į buvusį Alytaus klubą. Ilgai užsibūti neteko, ir jau 2003 metais Darjušas tapo Kauno „Žalgirio“ klubo nariu. 2005 metais broliai Lavrinovičia vėl kartu vienoje komandoje! Ir kas gi juos pastebės, įvertins? Atsakymas paprastas Antanas Sireika. Treneris, kuris kaip ir broliai, įvardijamas kaip „Dūšios žmogus“. Būdamas komandos laivo kapitonu komandą rinko pagal charakterį. Jis buvo įpratęs tikėti žmonėmis, o tikėjimas broliais buvo net nediskutuojamas. A. Sireikai pasitraukus iš rinktinės, broliai Lavrinovičiai joje užsibuvo daug ilgiau ir kartu 2013 metais tapo Europos krepšinio čempionato sidabro medalio laimėtojais.
Nagrinėjant klubinę karjerą, „Žalgiris“ jaunajam broliui davė tramplyną į didesnį uždarbio, o gal ir meistriškumo pasaulį. 2004 ir 2005 metais tapęs LKL čempionu Darjušas patraukė į Rusiją. Kad ir kaip nemylėtumėme šiomis dienomis agresoriaus valstybės, bet tenka pripažinti faktą, jog tuomet krepšinio pasaulyje, Rusijoje mūsiškiai buvo itin gerbiami ir vertinami. Todėl kita Darjušo stotelė – Maskvos „Dinamo“. Tuo metu jo bendraklubis tautietis Robertas Javtokas apie šį klubą kalbėjo – „pinigų kaip šieno“. Komanda keliavo privačiais reisais. Tiesa, balius baigėsi ties bankrotu. Tik ne Darjušo karjera.
Toliau karjera Madrido „Reale“. Stambulo „Fenerbache“. Dar po metų Maskvos „CSKA“. Pasimėgavęs Europos krepšinio elito spindesiais, 2012 metais brolių likimas susikirto. Kur? Kauno „Žalgiryje“. Tuo metu klube viską ar beveik viską sprendė legendinis Vladimiras Romanovas. Verslininkas, kuris vienu metu „Žalgirį“ išgelbėjo nuo bankroto, o vėliau vos komandos nesužlugdė. Pakvietęs brolius, Romanovas pasinaudojo jų charizmą daugiau nei krepšinio aikštelėje. Broliai, galimai „For fun“ netgi dalyvavo rinkimuose į seimą Vladimiro įkurtoje partijoje. Čia sėkmės nepavyko pasiekti, todėl jų laukė tolimesnis kelias krepšinio aikštelėje.
Brolių keliai išsiskyrė
Kšytofas 2014 m. paliko Kauno Žalgirį ir persikelė į Ispaniją Valensijos „Basket“ klubą. 2014 m. sugrįžo į Lietuvą ir pasirašė sutartį su Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubu. Kur vienas iš brolių ten ir pergalės, todėl 2014 metais brolis tampa ir ULEB Europos taurės laimėtoju. Nors sėkmė brolius lydi visur ir visada, bet jie kaip tas šeimyninio gyvenimo atsisakęs ir po pasaulį klajojantis „pravaltūras“ nutarė pakeliauti po krepšinio komandų pasaulį. Kita stotelė – Italijos Emilijos Redžo „Grissin Bon“. O toliau. Senatvė. Atėjo vėl laikas būti kartu komandoje. Pirmiausia Kazio Maksvyčio vedamas Panevėžio „Lietkabelis“. Tai buvo paskutinis profesionalus „Lavrikų“ pasispardymas krepšinio aikštelėje. Panevėžys daugelį metų sedėjo, tai turnyro lentelės gale, tai viduryje, bet pagaliau baigėsi savininkų keitimasis, pagaliau atėjo rimti pinigai, rimti žaidėjai ir, žinoma, į rimtą kompaniją rimti broliai. Pirmiausia, jų dėka pilnos tribūnos žiūrovų. Visą tai sudėjus LKL vicečempionų titulas. „Žalgiris“ laimėjo serija 4-2, bet net ir tada jautėsi brolių ranka.
Darjušas už praleistus metus padirbėjo dar daugiau. Po „Žalgirio“ spėjo tapti ir Ukrainos čempionu (2014 m), laimėjo Turkijos ir Italijos taures.
Po „Lietkabelio“ broliai toliau mėgavosi krepšinio pasauliu ir stengėsi kuo daugiau pakeliauti po jį. Kartu broliai karjeros pabaigoje žaidė Londono „City Royals“ bei Prienų „Skycop“ klubuose. Išskirtinis sezonas Jonavoje!. Paskutinį sezoną broliai Lavrinovičiai žaidė Vilniaus sostinės mėgėjų lygoje.
Kas laukia toliau?
Nors ir patyrę jaunystėje klaidą, broliai sutvarkė gyvenimą ne tik krepšinio aikštelėje. Abu vedė reto grožio moteris, turi dideles ir gražias šeimas, pagarbą visuomenėje. Dalyvavimas įvairiuose labdaros akcijose pritraukia daugelį žmonių, dalyvavimas krepšinio aikštelėse, kad ir pramogų tematika pritraukia mylinčių sirgalių plojimus. Socialiniuose tinkluose „LavTwins“ rašė: „Chebryte, atėjo laikas padėti tašką mūsų karjeroje ir perduoti estafetę jaunajai Lavrinovičių kartai.“ Atsisveikinimo ir pagarbos rungtynės pagaliau atgijo. Per tyliai iš krepšinio aikštelės išėjo A. Macijauskas, R. Šiškauskas, L. Kleiza. Netgi A. Sabonis nerengė atsisveikinimo rungtynių, o šaunieji broliai atgaivino tą idėją! Kaip ir Paulius Jankūnas.
Ačiū, broliai Lavrinovičiai, už indėlį į Lietuvos krepšinį! Ačiū ir būkime kartu šalia aikštelės.