Sirgaliai kalba – geras žaidėjas nebus geru treneriu. Paskutiniu metu tiek Šarūnas Jasikevičius, tiek Rimas Kurtinaitis bando šį teiginį paneigti. Ar tai išimtis iš taisyklės ar tiesiog nevykusi taisyklė? Ko reikia norint tapti geru krepšinio treneriu? Ar tik įžaidėjai gali būti gerais treneriais?
Šarūnas Jasikevičius
Auksinis berniukas, gal auksinis ir treneris? Apie Š. Jasikevičiaus kaip krepšininko pasiekimus rašyti daug nereikia, nes jis žinomas tiek jaunesnei, tiek vyresnei kartai. Verta paminėti didingiausius titulus. Šarūnas Jasikevičius Eurolygos čempionu tapo su „Barselona (2003m.), „Macabi“ (2004 ir 2005 m.) ir „Panatinaikos“ (2009 m.). O kiek dar pasiekimų įvairiuose čempionatuose? Laimėtos Ispanijos, Izraelio, Graikijos lygos ir prieš pat karjeros pabaigą – Lietuvos čempionatas. Sunku ir išvardinti kiek laimėta taurės turnyrų. Šalies rinktinėje debiutavęs 1997 m. jis pradžioje užėmė statisto vaidmenį, bet 1999 m. Europos čempionato ketvirtfinalyje ėmėsi lyderio vaidmens ir vos neišgelbėjo komandos nuo pralaimėjimo Ispanijai. Nuo tos akimirkos lyderystės rinktinėje neapleido. Kiti metai rinktinėje buvo tarsi linksmieji kalneliai – 2000 m. olimpinė bronza, 2001 m. košmariškas Europos čempionatas, kai buvo pralaimėta Latvijai ir būta toli nuo medalių, 2003 m. vadovaujant A. Sireikai laimėtas Europos čempionatas, o tada pora metų be rinktinės ir 2007 m. – Europos čempionato bronza.
Jau 2008 m. jautėsi aikštingojo įžaidėjo noras vadovauti ne tik aikštelėje. Sirgalių nuostabai, šalia vyriausio trenerio R. Butauto stovėjęs Šarūnas Jasikevičius „išleido“ į aikštelę J. Mačiulį. O kiek dar bandymų vadovauti „Žalgiryje“ būnant asistentu? O šlovingai iki šiol trunkanti trenerio karjera prasidėjo tuometiniam „Žalgirio“ vyriausiam treneriui G. Krapikui įžvelgus talentą ir pakvietus Š. Jasikevičių į asistentus. Po poros metų G. Krapiką pakeitęs Šarūnas Jasikevičius, gavo komandos šeimininkų kreditą – ilgalaikį kontraktą. Pirmiausia Šarūnas Jasikevičius apgynė savo kiemą iškovodamas LKL čempionate žiedus (2015-2020 m.) ir 2017, 2018, 2020 m. Karaliaus Mindaugo taurę. O 2017-2018 m. Eurolygos čempionate pasiekė praktiškai maksimumą, iškovodamas 3 vietą su vienu kukliausiu komandos biudžetu. Kuo toliau, tuo sunkiau sekėsi išlaikyti augantį trenerį „Žalgiryje“. Dabar jis bando užkariauti Eurolygą su „Barselonos“ komanda.
Rimas Kurtinaitis
Dar būdamas žaidėju garsėjo kaip „blogiukas“. Rimas savo atsiminimuose dažnai prisimena jaunystės šėliones ir kilnotus alaus bokalus. Tačiau kai pats treniravo tuometinį Vilniaus „Lietuvos Rytą“, stipriai baudė klubo legionierius už piktnaudžiavimą alkoholiu prieš svarbias rungtynes. „Pats nebuvau šventas, bet medalių į barą man niekas neatnešė“ – sakė Rimas Kurtinaitis. Nors ir buvo atsipalaidavęs, bet talentas išliko. Apie jo pasiekimus aikštėje rezultatai kalba patys už save: trys įvairių prabų medaliai Europos čempionate, pasaulio čempionato sidabras, olimpiados auksas ir du bronzos medaliai. Ir svarbus vaidmuo žaidžiant „Žalgiryje“ prieš „CSKA“. O kur dar jo pripažinimas kaip taiklaus tritaškininko? Rimas buvo vienintelis europietis pakviestas dalyvauti NBA tritaškių konkurse, nors net nežaidė toje lygoje.
Po šlovingos karjeros sekė sporto „ministro“ kėdė. Paskui išvyka į Azerbaidžaną, kur pajėgiausio šalies klubo ir šalies rinktinės žaidėjus praktiškai turėjo krepšinio abėcėlės mokyti. Vėliau Rusija, Vilniaus „Sakalai“, darbas Lietuvos rinktinėse. 2008 m. išmušė R. Kurtinaičio valanda Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube ir prasidėjo Eurocup taurės laimėjimai – 2009 m. (Lietuvos rytas), 2012, 2015 m. (Maskvos srities „Chimki“) bei 2009 ir 2010 m. pergalės LKL čempionate. Tada buvo ir paskutiniai „Lietuvos ryto“ šlovės metai. Išėjus R. Kurtinaičiui, išėjo ir pergalės. Nors dabar dėl nesėkmių Eurolygoje treniruojant „Chimki“ komandą R. Kurtinaitis išgyvena sunkų laikotarpį, bet, manau, jis dar pasieks ne vieną skambią pergalę. Štai ir pirmoji išimtis iš taisyklės. Geras žaidėjas – geras treneris.
Šarūnas Marčiulionis
Olimpinis čempionas (1988 m), olimpinės bronzos laimėtojas (1992, 1996 m.), 1987, 1995 m. Europos čempionatų sidabro laimėtojas. Pirmas lietuvis žaidęs NBA. Po šlovingos karjeros pasibaigusios 1996 metais, aktyvusis Šarūnas Marčiulionis ėmėsi vadybinio darbo: 1999 m. Įkūrė Šiaurės Europos krepšinio lygą NEBL ir tapo jos komisaru, 2002–2006 m. buvo FIBA Europa valdybos narys. Dar būdamas žaidėju, 1993 m. įkūrė šiuo metu sėkmingai gyvuojančią LKL, o kur dar įkurta ir vystyta savo vardo krepšinio mokykla, išugdžiusi ne vieną talentą? Toks tas Š. Marčiulionis. Genialus žaidėjas, genialus vadybininkas, bet tik ne treneris. Šio amato rimtai jis net nevystė. 1998 metais pasaulio krepšinio čempionate būdamas rinktinės konsultantu, matė pirmąją pergalę prieš JAV rinktinę, rezultatu 84-82. Vėliau buvo įtrauktas į išplėstinį kandidatų treniruoti Lietuvos rinktinę sąrašą. Kaip pats Š. Marčiulionis informavo – šis darbas ne jam.
Dainius Adomaitis
Auganti šakiškio žvaigždė. Žaidėjo ir trenerio karjeros praktiškai identiškos. Dainius Adomaitis nebuvo tokio lygio žvaigždė kaip R. Kurtinaitis ar Š. Marčiulionis, bet rungtyniavo auštame lygyje. Pirmiausia, išaugęs Vilniaus „Statybos“ komandos marškinėlius, buvo pakviestas į Kauno „Žalgirį“. Čia D. Adomaitis pradėjo titulų medžioklę. 1997, 1998, 1999 m. LKL čempionas, 1998 m. Europos taurės laimėtojas, 1999 m. Eurolygos čempionas. Su Lietuvos krepšinio rinktine 2000 m. laimėta Sidnėjaus olimpinė bronza. Vėliau galėjo pasigirti 2001 ir 2002 metų Lenkijos čempiono titulu. 2008 metais pavyko, užbaigiant karjerą, trinktelti durimis laimint Latvijos čempionatą ir FIBA Europos taurę.
Trenerio karjera praktiškai identiška – po ramybės metų vėl laimimas koks nors titulas. Pirmiausia, po trenerio karjeros Lenkijoje (2009-2012 m.), sekė darbas Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube (2012-2014 m.), po jų pasiektas ženklus laimėjimas – 3 vieta su LKL vidutinioke Utenos „Juventus“ komanda. Tada pakilimas dar aukščiau – 2 vieta su Klaipėdos „Neptūnu“ (2016 m.). 2018 m. Adomaitis sugrįžo į „Rytą“. Tada aukščiausias karjeros pasiekimas – 2019 m. laimėta „Karaliaus Mindaugo taurė“. Nuo 2016 iki 2019 m. treniravo Lietuvos rinktinę, stambių pergalių nepasiekė, bet išlaikė komandą pasaulio krepšinio elite.
Tai dar vienas žaidėjo ir trenerio pavyzdys, kurio namuose visą dieną sukasi krepšinio transliacijos.
Saulius Štombergas
Lyderis, žvaigždė. Tokios pirmosios mintys aplanko kai pagalvojame apie žaidėją S. Štombergą. Vyresnės kartos sirgaliai puikiai prisimena 1996 metų LKL finalą, kai vienoje barikadų pusėje buvo Kauno „Žalgiris“ su veteranais R. Kurtinaičiu, D. Lukminu ir treneriu J. Kazlausku priešakyje, o kitoje – Kauno „Atletas“. „Atleto“ vyriausiuoju treneriu tuomet buvo Vladas Garastas, o ekipą į priekį vedė Saulius Štombergas, Virginijus Praškevičius, Rytis Vaišvila ir Tomas Pačėsas. Komandos sudėtyje buvo ir Žydrūnas Ilgauskas, tačiau jis reguliariajame sezone nerungtyniavo dėl traumos. Ant popieriaus galingesnė Kauno „Atleto“ sudėtis tvirtai laimėjo reguliarųjį čempionatą ir finale iki trijų pergalių pirmavo 2:0. O čia nelemta trauma ir komanda likusi be S. Štombergo pralošė likusias tris rungtynes. Jau tada S. Štombergas buvo lyderis.
Vėliau perėjęs į „Žalgirį“, Eurolygoje jis buvo vienas iš pagrindinių vedlių į titulą. Rinktinėje jis taip pat buvo vienas lyderių. Vien jo penktoji pražanga žaidžiant už Lietuvos rinktinę prieš Italiją 2004 metų olimpiados pusfinalyje, komandai kainavo vietą finale. Ramaus charakterio Europos čempionas (2003 m) ir vicečempionas (1995 m.), Eurolygos nugalėtojas (1999 m.), Lietuvos (1993, 1998, 1999, 2003m.), Turkijos (2002 m.) čempionas, daugelio taurių laimėtojas S. Štombergas yra vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų.
O kaip gi sekėsi trenerio karjera? S. Štombergo karjera prasidėjo ir baigėsi Kauno „Žalgirio“ sistemoje. 2011 m. buvęs krepšininkas tapo Kauno „Žalgirio-Sabonio“ mokyklos vyr. trenerio asistentu. Tų pačių metų pabaigoje jis jau Kauno „Žalgirio“ vyr. trenerio asistentas. 2013 m. pabaigoje rimčiausias iššūkis – vyr.trenerio pareigos Kauno „Žalgirio“ klube. Nors ir tuo metu jis padėjo komandai patekti į Eurolygos TOP16 turnyrą, bet nesėkmė LKF taurėje privertė pasitraukti iš trenerio posto. Neskaitant poros čempionatų vadovaujant jaunimui, S. Štombergo trenerio poste daugiau nematėme. Gal tai buvo sukrėtimas? O gal tiesiog ne jam šis darbas.
Vladas Garastas
Pirmasis faktas – Vladas Garastas treneriu išdirbo 42 metus. Deja, nėra daug statistinių duomenų, kad sužinotume koks jis buvo žaidėjas, kai 1952-1960 metais gynė Kauno „Žalgirio“ garbę, bet tuomet aikštelėje jis talkino olimpiniams vicečempionams S. Butautui, J. Lagunavičiui bei K. Petkevičiui. V. Garastas būdamas pagrindinėje komandos sudėtyje, 1952 m. padėjo komandai iškovoti SSRS čempionato sidabrą, o vėliau tris metus iš eilės iškovoti SSRS čempionato bronzos medalius.
Trenerio karjerą jis pradėjo tyliai. Treniravo Biržų rajono krepšinio rinktinę. Gavęs pasiūlymą treniruoti Vilniaus „Statybą“, jis atsisakė. „Būčiau jį išstūmęs, bet neleido padorumas“ – tuomet sakė V. Garastas. Visgi, 1979 m. jis surizikavo ir priėmė Kauno „Žalgirio“ pasiūlymą. Jam atėjus komanda balansavo ties iškritimu iš aukščiausios lygos. Iki Garasto atėjimo, šio pasiūlymo buvo atsisakę keturi ar penki kandidatai, tarp jų ir M. Paulauskas. V. Garastas priėmė iššūkį ir prasidėjo „Žalgirio“ ir A. Sabonio era.
Garastas – tai treneris, kuris matė A. Sabonio talentą, tai treneris, kuris sumaniai kontroliavo komandą aikštelėje ir už jos ribų. Po šlovingojo etapo „Žalgiryje“, kai buvo iškovoti trys Tarybų Sąjungos čempionato titulai ir „Džonso“ taurė, 1989 m. po ilgų dvejonių priimtas pasiūlymas treniruoti SSRS vyrų rinktinę. Jau be A. Sabonio ir „Žalgirio“ vyrukų pagalbos pavyko iškovoti pasaulio sidabro medalius Argentinoje. Tuo metu Lietuvoje vyko atgimimas ir toks trenerio žingsnis buvo kai kurių aistruolių vertinamas skeptiškai. „Ar dar moki lietuviškai“ – kartą įžeidžiamai jam rėkė sirgalius lėktuve. Gal todėl 1992 m., besikuriant Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei, Garasto vardo nebuvo sąraše net kaip asistento. Tada sukilo rinktinė ir jos lyderio V. Chomičiaus iniciatyva V. Garastas buvo paskirtas rinktinės vyr. treneriu. Rezultatai kalbėjo už save – 1992, 1996 metų olimpiniai bronzos medaliai, 1995 m. Europos čempionato sidabras. Vėliau V. Garastas treniravo Kauno „Atletą“, bet jau skambių pergalių pasiekti nepavyko.
Jonas Kazlauskas
1972 m. panevėžietis Jonas Kazlauskas karjerą pradėjo Vilniaus „Statybos“ komandoje ir žaidė joje iki 1985 m. Nors ir nebuvo tarp lyderių, bet ilgametis komandos treneris R. Endrijaitis atsimena žaidėją kaip ypatingai tvarkingą ir taiklų krepšininką. Buvęs R. Sargūno auklėtinis Panevėžyje, pasižymėjo ypatingu taiklumu. Pasak trenerio R. Endrijaičio, buvo tiesiog nuobodu stebėti kaip J. Kazlauskas meta baudas, nes jis visas pataikydavo. Jis turėjo taiklią ranką ir atakuojant krepšį iš toli. Pradėti karjerą 1972 m. teko iškrentant į pirmąją lygą, tačiau po metų prasidėjo kilimas ir 1979 m. Vilniaus „Statyba“ kartu su J. Kazlausku Tarybų Sąjungos čempionate užėmė trečiąją vietą.
1985 m. J. Kazlauskas baigęs karjerą ėmėsi sporto mokyklos direktoriaus darbo. Vėliau trenerio karjerą pradėjo nuo žemiausio laiptelio – vaikų treniruočių. Tada viskas sekė tarsi lipant laiptais aukštyn: jaunimo rinktinės treneris, „Žalgirio“ vyr. treneris, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, Vilniaus „Lietuvos rytas“, Kinijos vyrų rinktinė, „Olympiakos“, „CSKA“, vėl Lietuvos vyrų rinktinė ir Kinijos klubinis krepšinis. Kaip vienas krepšinio ekspertas įvardijo – „Puikus pripažinimas – aukščiau tik Ispanijos rinktinė ir NBA“. Jei kaip žaidėjas J. Kazlauskas skambių titulų neiškovojo, tai kaip treneris jų turi daug: įvairių čempionatų nugalėtojas, Eurolygos čempionas, įvairūs pasiekimai su įvairiomis rinktinėmis. Kokioje komandoje beatsidurtų, tiksliųjų mokslų diplomuotas specialistas visada pasiekia savo.
Taigi, išlieka klausimas, kuris nebuvo atsakytas: Ar geras žaidėjas gali būti geru treneriu? Ar Rimas Kurtinaitis ir Šarūnas Jasikevičius yra tik išimtis iš taisyklės? Taip pat kviečiame susipažinti ir su pačiais ryškiausiais Lietuvos sporto komentatorais!