„Kas bachūras, kas bachūras, Paulius Jankūnas!“ – girdisi iš žaliosios tribūnos fanų. Tai viena iš skanduočių skirta komandos kapitonui ir sielai Pauliui Jankūnui. „Jankis“ su „Žalgiriu“ ir jo fanais perėjo ugnį ir vandenį kartu. Pirmieji žingsniai komandoje kartu su Arvydu Saboniu, pirmieji Antano Sireikos nurodymai, pastovūs ir atkaklūs finalai prieš Vilniaus „Lietuvos Rytą“, vienakartinis bandymas paragauti legionieriaus duonelės, iš arčiau matomas Vladimiras Romanovas, dviejų komandos bankrotų grėsmė, žaidimas kartu su Šarūnu Jasikevičiumi ir vėliau jo treniruočių muštras, finalo ketvertas ir iškovota trečioji vieta Eurolygoje ir pabaigoje visų LKL prabų medaliai. Tai tik dalis faktų iš Pauliaus Jankūno krepšininko biografijos.
Paulius Jankūnas ir „Žalgiris“
„Žalgirio“ komanda yra neeilinė. Tokios ištikimybės negali pasigirti nei viena Lietuvos komanda. A. Sabonis atsisakė milijonų NBA ir tesėjo pažadą užbaigti karjerą savo gimtojoje komandoje. „Užteks man tų Amerikų, reikia padėti Žalgiriukui“ – taip kalbėjo Lietuvos krepšinio legenda. Žalio kraujo turi ir kiti. G. Krapikas ne kartą yra parodęs ištikimybę savo klubui. A. Brazys treniravo komanda tiesiog be kontrakto, pasitikėjimo principu. Didelį norą treniruoti komandą rodė ir R.Kurtinaitis, kuris teigė, jog gavęs kvietimą iš kito miesto ateitų pėsčiomis. Šarūnas Jasikevičius visą krepšininko karjerą daugiau mažiau norėjo vilkėti „Žalgirio“ marškinėlius, tiesa, tai išsipildė su kaupu. Dabar ir jaunieji L. Lekavičius ir E. Ulanovas savo sėkmingu žaidimu nors ir pasikėlė vertę krepšinio rinkoje, bet liko ištikimi savo klubui. O tai tik keletas žalio kraujo pavyzdžių. „Žalgiris“– ne komanda, tai gyvenimo dalis.
Paulius Jankūnas šioje „Žalgirio“ knygoje vertas atskiro puslapio. 2003 metais tapęs LKAL lygos čempionu, P. Jankūnas toje lygoje tiesiog neturėjo ką veikti. Po įspūdingo finalo buvo pakviestas į „Žalgirio“ pagrindinę sudėtį. Konkurencija aukštaūgių srityje tą sezoną buvo milžiniška. Galima teigti, jog P. Jankūnas pateko į „mirtininkų“ grupę. A. Sabonis, T. Biordas, A. Javtokas. Šios pavardės atrodytų turėjo P. Jankūną pasodinti ilgam ant atsarginių suolelio. Nieko panašaus. Jau per pirmąją Eurolygos dvikovą jaunasis žalgirietis nustebino krepšinio bendruomenę, nuo pirmųjų minučių užsitarnaudamas net Ž. Obradovičiaus pagarbą. „Kas tas vaikis?“ – paklausė Željko Obradovičius, spausdamas Antano Sireikos ranką po rungtynių. Netgi komandos treneris A. Sireika sutriko išgirdęs šį klausimą. „Žiūrėsim, kas iš jo iššaugs“ – diplomatiškai atsakė treneris.
P. Jankūno treneriai
Paulius Jankūnas karjerą „Žalgiryje“ pradėjo ir baigė sutikdamas tuos pačius žmones. Tuometinis pirmasis treneris buvo A. Sireika. Prieš šį trenerį žaisdamas LKL mažajame finale P. Jankūnas baigs krepšininko karjerą. Kartu su M. Kalniečiu atėjęs į „Žalgirį“, kartu baigia ir paskutinį Pauliaus sezoną. O kur dar A. Sabonio faktorius? Kartu jie debiutavo šiuolaikinėje Eurolygoje, taigi stipriausias žaidė kartu su stipriausiais.
Dėl sėkmingai susiklosčiusios karjeros, P. Jankūnas yra dėkingas A. Sireikai ir Tonokai Berdui. Kaip pripažino A. Sireika, jog neįžvelgė pradžioje ypatingo talento, tiesiog buvo pratęs pasitikėti žmonėmis. P. Jankūnas trenerio neapvylė. Antrasis Jankūno mokytojas buvo T. Berdas. Per treniruotes jam tekdavo atlaikyti Tonokos alkūnes. Tuometinis „Žalgirio“ kapitonas negailėjo jaunojo talento, o gal priešingai stengėsi išugdyti karį aikštelėje. Be kovingumo ir žaidimo aukštaūgiams paslapčių T. Berdas jaunąjį Paulių Jankūną išmokė ir juodojo žaidimo elementų. Iš neigiamų žaidimo aspektų P. Jankūnas tai pat kaip jo mokytojas pasižymėjo darbu alkūnėmis. Neveltui sakoma – mokytojas turi išmokyti visko.
Komandos kapitonas Paulius Jankūnas
T. Berdui pasitraukus iš „Žalgirio“, Paulius Jankūnas tapo komandos kapitonu. Nors klube rungtyniavo ir vyresni krepšininkai, bet dėl savo diplomatinių sugebėjimų Jankūnas labiausiai tiko šioms pareigoms. Vyresni žaidėjai neturėjo tokios charizmos, o Jankūno trijulės draugai : Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis puikiai savo išmonėmis ir pokštais papildė kapitoną.
Kapitono tvirtumo ir gebėjimo sutelkti kolektyvą prireikė užklupus „Žalgiriui“ juodajam periodui. 2008/09 metų sezonas bus tas, kai netgi „Žalgirio“ patriotas R. Kurtinaitis, pasak jo, perfrazuodamas A. Sabonį jau siūlė užkalti Halės langus (Laikas išformuoti „Žalgirį“). O buvo taip, kaip Lietuvos krepšinio legenda Vladas Garastas sakė: „gyvenama ne pagal kišenę“. Jau sezono pradžioje spalio mėnesį prasidėjo kalbos apie didžiules klubo skolas. Komandą paliko visi užsieniečiai ir klubo direktorius Gediminas Navigauskas. Klubo finansinė padėtis pagerėdavo nežymiai. Stiprią finansinę injekciją suteikė dienraštis „Respublika“. Deja, to užteko vos mėnesiui gal dviems. Finansinė sausra tęsėsi. Krepšininkų kantrybė trukinėdavo. Vasario mėnesį buvo atsisakoma rungtyniauti.
P. Jankūnas buvo tarpininkas tarp administracijos ir žaidėjų. Jaunajam kapitonui reikėjo rasti žodžių perteikti žaidėjams apie negerėjančią klubo finansinę situaciją. Reikėjo rasti pozityvo ir pačiam, ir tai perteikti komandai, įteigti jog viskas bus gerai. Būtent, kapitono ir likusių lietuvių krepšininkų dėka, komanda išliko. Buvo sugalvojamos įvairios rungtys, įvarūs pokštai, tai padėdavo užsimiršti dėl pusmečio negautų atlyginimų.
P. Jankūnas ir Vladimiras Romanovas
O pinigai atsirado. Į klubą atėjo solidus investuotojas verslininkas Vladimiras Romanovas. Savo diktatūra, savotišku charakteriu garsėjęs verslininkas kišdavosi visur. Jam rūpėjo ir treniruoti komandą, nors krepšinyje neturėjo nei menkiausio supratimo. Jam rūpėjo kištis ir į klubo santykius. Visų mylėtas ir gerbtas Paulius Jankūnas užkliuvo pirmasis. Aikštingasis verslininkas nusprendė, jog kapitono klube turi nebūti. Todėl pirmą ir vienintelį sezoną Paulius Jankūnas legionieriumi žaidė Maskvos srities „Chimki“ klube. Rusijos klube P. Jankūnas nebuvo laimingas. Trenerio sprendimu krepšininkas turėjo žaisti krepšinį sau nebūdingoje pozicijoje, todėl rezultatai nebuvo džiuginantys. Pridėkime dar pirmuosius metus svetur, naują aplinką ir naują kultūrą, žvaigždžių perpildytą komandą, kuriai neužteko vieno kamuolio. „Žalgiryje“ be Pauliaus tai pat nebuvo toks stipriosios atmosferos. Todėl jau po metų V. Romanovas, įkalbėtas daugiausiai Manto Kalniečio, susigrąžino „Žalgirio“ rūbinės ir aišktelės stuburą.
Pažymėtinas faktas – koks treneris bebūtų komandoje, jis visada sutardavo ir pasitikėdavo P. Jankūnu. A. Sireika, visada būdavo už jaunus žaidėjus ir jų tobulėjimą. Abipusio palaikymo iš kapitono sulaukdavo ir D. Maskoliūnas, G. Krapikas ar R. Grigas. Netgi, valdant V. Romanovui, kai treneriai buvo keičiami kaip kojinės, visi galėdavo rasti bendrą kalbą su kapitonu. Š. Jasikevičiui tapus „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu, pirmajame sezone diriguojant buvusiam komandos draugui, P. Jankūnas per rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 12,6 taško ir atkovodavo po 6,1 kamuolio. Š. Jasikevičius rasdavo vietą aikštelėje praktiškai kiekvienam žaidėjui. Žinoma, buvusio komandos draugo tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje galimybes, išnaudodavo P. Jankūną prikeldamas antrai jaunystei. Draugiškas ryšys užsimezgė ir su naujuoju treneriu M. Shileriu. Iškovojus KMT taurę, komandos kapitonas ją pirmiausią įteikė M. Shileriui, taip parodymas pagarbą ir draugystę.
Karjeros pabaiga
2022 m. Balandžio 4 d. paskelbus apie karjeros pabaigą, beveik po poros mėnesių P. Jankūnas gavo paskutines skaudžias pamokas krepšinio aikštelėje. Negana to, kad šiais metais „Žalgiris“ Eurolygoje liko paskutinis, bet ir pirmąjį kartą LKL istorijoje komanda nežaidžia finale. P. Jankūnui karjeros saulėlydyje tenka pasitenkinti LKL bronza. Išmintingas krepšininkas supranta, jog ne visos pabaigos yra gražios. 2004 m. skaudžią pamoką gavo ir A. Sabonis, per plauką neatvedęs „Žalgirio“ į Eurolygos finalo ketvertą.
Krepšininko karjera baigta. Kas toliau? Paulius Jankūnas gavo pasiūlymą dirbti „Žalgirio“ administracijoje. Nors paskutiniu metu dažnokai joje keičiasi personalas, bet norisi tikėti, jog savo šaltu protu pasižymintis, ekonomikos ir vadybos mokslus krimtęs žalgirietis iki pažaliavimo ras vietą ir kitoje karjeros stotelėje. O darbo iš tiesų nemažai. Reikia geresnio dialogo su sirgaliais. Po sugriuvusio sezono, reikia komandai išsilaižyti žaizdas, padėti treneriui naujos sudėties dėlioneje. Pasibaigus sezonui, truputi poilsio ir pirmyn į darbus „žaliųjų“ administracijoje.