Vėlyvas rugsėjo 10 dienos vakaras, Lietuvos krepšinio rinktinei suteikė viltį Europos čempionate nukeliauti toliau nei aštunfinalis. Varžovas – žinomas. Du kartus nesunkiai draugiškuose susitikimuose įveikta Ispanijos rinktinė. Abiejuose susitikimuose lietuviai dominavo, tiek puolime, tiek ir gynyboje, todėl realiai prieš svarbias krepšinio rungtynes Europos čempionatas nusimatė visai neblogas.
Europos krepšinio čempionatas 2022
Šiemet Europos krepšinio čempionatas 2022 prasidėjo visai neblogai. Ispanų sudėtis lyginant su ankstesniais metais tikrai nebuvo įspūdinga. Naturalizuotas amerikietis Lorenzo Brownas, broliai Hernangomezai, Rudy Fernandesas ir būrys krepšininkų, rungtyniaujančių vietinėse ACB pirmenybėse. Pagrindinis Ispanų ginklas daug patirties turintis treneris S. Scariola. Tai ir buvo lemiamas faktorius, svarbiausioje Lietuvai Europos čempionato kovoje – ispanai čempionai. Treneris Saciola tradiciškai turėdamas lygią sudėtį, sugebėjo tolygiai paskirstyti žaidimo laiką savo žaidėjams. Išmušė iš vėžių M. Grigonį ir J. Valančiūną. Komanda rado jėgų atsikovoti 11 taškų ir ištempti pratęsimą. Lietuvos komanda važiuoja namo. Žinoma, šalyje nusivylimas, žinoma kaltų paieška. Komentatoriai jau kerta rinktinės trenerio galvą, prie jų prisideda ir L. Kleiza ir T. Pačėsas. Neskubėkime, kalbėkime faktais.
Faktai apie Lietuvos rinktinę
Kadangi emocingiausi sirgaliai jau kirto, o gal ir nukirto K. Maksvyčio galvą, tai vėl turim ieškoti naujo trenerio? Po metų vėl naujo ir taip toliau? Grįžta V. Romanovo laikai, kai buvo daugiau valdžios nei proto? Kaip vienas vadinamas sirgalius „Vykerto“ pravarde tarė: „Komanda laimėjo prieš guliašą ir keturis vienoje lovoje miegančius bosnius.“. Faktas. Vėliau jis pridūrė, kad prieš kitus varžovus komanda atrodė beviltiškai. Gal po n-tojo alaus bokalo mano minėtas sirgalius sumaišė krepšinio ir futbolo rinktines. Turėčiau jį pataisyti.
Krepšinio rinktinė visas rungtynes čempionate pralaimėjo po atkaklios kovos pabaigoje. Dvejas pralaimėjo po pratęsimų. O tai nėra svarbu ir reikšminga? Nuteisti galime iš karto, bet pažiūrėkime į faktus. Pralaimėjome, beveik (ech tie mūsų kaimynai lenkai) visoms finalo ketverto komandoms. Pralaimėjome po atkaklios kovos, prieš visas pirmaudami ketvirtajame kėlinyje. L. Kleiza teisia rinktinę (tiksliau, labai atsiprašau, trenerį) už pasiektą blogiausią rezultatą per visą istoriją. Ar aš kažko nesuprantu, ar Linas nesupranta? Čia mes žiūrime į statistiką LKL ar Eurolygos čempionato? Ar Europos čempionate?Jame yra užimta niekinga 15–oji vieta. Ar tiesiog trumpalaikiame turnyre, mirtininkų grupėje gali būti prilyginama vieta ir ilgalaikiame turnyre? O koks skirtumas ar užimta 15, ar 5 vieta trumpalaikiam turnyre? Ar tas pats mano minėtas sirgalius Vykertas po metų atsimins kelinti buvome mes Europos čempionate? O koks skirtumas, netgi (tik) po metų, ar komanda iškrito po aštunfinalio ar ketvirfinalio? Kur dabar Serbija? O Graikija? Kur Slovėnija?
Šias rinktines lažybų bendrovės padėjo ant prekystalio kaip galimas komandas, kurios maudysis pergalės pursluose? O kur jos dabar? Ar komandos, turėdamos jau ant popieriaus MVP, net neperžengė ketvirfinalio? Gal per daug čempionate netikėtumų? O gal tiesiog per daug gerų komandų, o garbingos vietos liko tik keturios?
Ar čempionatus laimi gynyba?
Ar Lietuva nemokėjo įmesti daugiau nei varžovai? Netgi toks kaltinimas buvo girdėti ne iš alaus prisigėrusio sirgaliaus Vykerto, o iš krepšinio žurnalistų. Ne visus žurnalistais galima įvardinti. Žinoma, yra nedaugelis žmonių: stebi, analizuoja, mąsto. O keli tik stebi rungtynes ir algą gauna iš krepšiuko:). Yra kaip yra. Grįžtame prie klausimo, ar čempionatus laimi gynyba? Ar šį čempionatą laimėjo gynyba? Ar Lietuva nemoka gintis? O gal nemoka pulti? Labai paprasta analizė: gerbiami krepšinio sirgaliai, dabar pat pažiūrėkite į rezultatus. Grupių turnyras. Aštunfinalnis. Ketvirfinalis. Net ir finalo ketvertas (išimtis iš taisyklės tik pirmasis pusfinalis). Įvardinkite komanda kurį gynėsi? Turkija, Ukraina. Taip. Deja, ji išmoko gintis. Deja, ne krepšinio aikštelėje.O jei grįžtant prie Europos čempionato pažiūrėkime į rezultatus. Klausimas lieka atviras: Ar čempionatus laimi gynyba? Ar Lietuvos rinktinė iškrito, nes nemokėjo gintis?
Ar kitus trenerius reikia kalti prie kryžiaus?
Vyrauja įvairios antraštės, netgi jau praėjus kuriam laikui nuo rinktinių pabaigos šiame čempionate. Viename bulvariniame veikale rašo: laikas atleisti Maksvytį ir skambinti Adomaičiui. O dar kitame eilinį dešimtmetį vėl siūlomas Kurtinaitis. Ar bus tikrai geriau? Pakeitus trenerį vėl naujos taktikos, vėl nauji žaidėjai, vėl žaidimo statybos iš naujo.
Pasikartojant, ką sakiau aukščiau, rinktinių yra per daug, o vietų, kurių norime, vos kelios. Nesigirdi (garsiai?) kur Serbijos, Turkijos, Slovėnijos, Graikijos treneriai? Kodėl patyrusius trenerius kitos šalys brangina, o musiškiai jaunąjį tarpautiniu mastu trenerį Maksvytį nori nuteisti?
Ar kiti treneriai pranašesnį už Kazį? Mūsų treneris per savo karjerą pasiekė įspūdingų pergalių su įvairaus amžiaus jaunimo rinktinėmis. Nuostabius rezultatus rodė dirbdamas su Klaipėdos „Neptūno“ ar Panevėžio „Lietkabelio“ komandomis. Tinkamus rezultatus rodė ir jo treniruojama „Permės“ komanda VTB lygoje. Metas kilti aukštyn. Pirmasis šaltas dušas – Kauno „Žalgiris“. Sunku dabar atsakyti – ar reikėjo dar šį sezoną rizikuoti ir jungtis į komandą. Žaidėjai be motyvacijos, kai kurie ir abejotino meistriškumo. Rezultatas prastas – 3 vieta LKL čempionate. Patirties trūkumas pasireiškė ir treniruojant rinktinę: netinkamai sužaistos rungtynių pabaigos. Kitų komandų treneriai akivaizdžiai pergudravo mūsų strategą.
Naturalu, treneris Kazys Maksvytis dar neturi tokio lygio varžybų patirties. V. Cole Prancūzijos rinktinę treniruoja nuo 2009 metų. Ispanų treneris S. Scariolo yra su rinktine iškovojęs ne vieną titulą. D. Itudis yra tituluotas Eurolygos treneris. A. Sekuličius su Slovėnų rinktine yra matęs ir šilto, ir šalto. Mes tiesiog šiandien neturime tokio tituluoto trenerio. J. Kazlauskas baigė karjerą, Š. Jasikevičiaus rinktinė tiesiog nedomina, R. Kurtinaitis ar D. Adomaitis kažin ar duotų didesnį rezultatą. Treneris iš užsienio? Tai būtų žingsnis atgal. Minutės pertraukėlėse turi skambėti lietuvių kalba.
Treneris turi antrą šansą?
Svarbų žodį šiuo klausimu tarė žaidėjai. Komandos kapitonas J. Valančiūnas iš karto nuteikė optimistiškai dėl kitos vasaros. Jonas džiaugėsi rinktinės branduoliu, kurio ardyti tikrai nesinori. Tiesesnį atsakymą šiuo klausimu pateikė rinktinės lyderis M. Grigonis. Tiesiog, nusijuokęs dėl internautojų pareiškimų trenerio klausimu duodamas suprasti, jog komanda pilnai pasitiki trenerių štabu.
LFF vadovai net nenorėjo girdėti apie galimą trenerio pasitraukimą. Tai rezultatas nėra tas, kurio norima, bet komandos įdirbis, kova iki paskutinių minučių teikia optimizmo kitai vasarai Pasaulio krepšinio čempionate.
Ar rinktinė turi rezervų? E. Ulanovas, D. Motiejūnas, A. Gudaitis. Pirmiausia šios pavardės, apie kurias verta pagalvoti kitą vasarą. Galbūt nesėkmingos rungtynių pabaigos signalizavo apie jėgų trūkumą? Ispanijos rinktinės treneris S. Scariolo dabartinėje rinktinėje neturi ankstesnio ryškumo žvaigždžių, todėl dirbdamas su turima sudėtimi gebėjo tolygiai padalinti minutes žaidėjams. Stebint mūsų komandą, galima teigti jog neturėjome žmonių gebančių tinkamai pakeisti startinį penketą. Dar prieš čempionatą buvo kalbama apie problemą sunkaus krašto pozicijoje. Galbūt D. Motiejūnas ar A. Gudaitis būtų geresni talkininkai mūsų NBA žaidėjams nei E. Žukauskas ar M. Echodas. Galbūt blankiai atrodžiusį R. Giedraitį tinkamiau būtų pakeitęs E. Ulanovas? Galima spėlioti. Žinoma, esamos sudėties žaidėjai kovojo kaip galėjo ir ačiū jiems už tai, bet kitą vasarą norėtųsi matyti didesnę konkurenciją.
Kokie dar rezervai? Viena iš jų – didesnis susižaidimas. Šią vasarą buvo padėti pamatai sėkmingai ateičiai. Jeigu bus išlaikytas sudėties branduolys, gera „chemija“ komandoje, didesnės patirties įgavęs trenerių štabas, pergalės ir sėkmė ateis.
Ar tai buvo skaudus pralaimėjimas?
Taip, bet istorijoje išlepinti Lietuvos krepšinio sirgaliai turėjo dar skaudesnių. Pažvelkime į istoriją ir suprasime, jog šie metai nebuvo jau tokie blogi.
1993 metai
Barselonos Olimpinės žaidynės atnešė bronzos medalius. Dėl Kroatų ir Lietuvių gero žaidimo ir Jugoslavijos subyrėjimo FIBA nusprendė išsplėsti dalyvių skaičių iki 16. Lietuvos rinktinės draugiškos rungtynės nieko gero nežadėjo. Be A. Sabonio ir R. Kurtinaičio, ir su traumuota koja žaidusio Š. Marčiulionio komanda pralaimėjo daugelį draugiškų rungtynių, netgi Kauno „Atletui“, kuris neturėjo nei vieno atstovo rinktinėje (pastebėjus gražų žaidimą į komandos traukinį išoko Darius Sirtautas). Pirmosios rungtynės Vroslavo mieste susiklostė sėkmingai – lietuviai 102:99 įveikė lenkus.O Antrajame mače pralaimėjome baltarusams 80–88. Pralaimėjimas Baltarusijai ne tik vienintelį kartą istorijoje užvertęs vartus į Europos pirmenybes, bet palikęs lietuvius ir be 1994–ųjų pasaulio čempionato. V. Garastas liko savo poste ir 1995 metais buvo iškovotas Europos čempionatas ir garbingas sidabro medalis.
1995 metai
Šiandien iškovotas sidabras atrodo kaip ypatingai solidus apdovanojimas. O šis įvykis priskiriamas prie nesėkmių! Kadangi nepavyko iškovoti aukso. Finalas buvo karštas. Finale sulaukėme teisėjų priešiškumo. Po eilinio įtartino teisėjo sprendimo, mūsiškai išėjo iš aikštelės. Serbijos krepšininkai įkalbėjo musiškius grįžti, bet morališkai sugniuždyti krepšininkai jau nesurado rimtų jėgų pakovoti aikštelėje. Finale lietuvius pražudė Aleksandras Džiordževičius, pataikęs net 9 tritaškius iš 12 ir surinkęs 41 tašką. Europos čempionatas tąkart buvo pralaimėtojas du kartus ir abudu Jugoslavams.
1999 metai
Arvydas Sabonis po trejų metų grįžta į rinktinę. Gal tai buvo klaida, gal tai buvo dėsningumas, bet Lietuvos krepšinio vunderkindas šiame čempionate jau nevaidino ryškaus vaidmens. Nors jo buvimas komandoje davė savo vaisių. Lietuvos rinktinė iškovojusi penkias pergales iš eilės patenka į ketvirfinalį ir ten gauna antausį nuo Ispanijos komandos. Rezultatu 72–74 pralaimėjome ir baigėme kovą. Komanda atrodė blankiai, A.Sabonis nerado vietos aikštelėje. Gaudavo pražangą, šypsojosi ir vėl sėsdavo ant atsarginių žaidėjų suolelio. Europos čempionatas su ryškia žvaigžde ir talentu – Š. Jasikevičiumi – žadėjo daug. Deja, jo lemiamas metimas nebuvo taiklus.
2001 metai
O dabar tikrai skaudesnė nesekmė, po kurios „sirgaliai“ turėjo netgi krepšininkų sutiktuvėms paruošę mėtyti kiaušinius. Visą laimė – neužteko drąsos kvailam poelgiui realizuoti. Europos čempionatas vyko Turkijoje ir grupių etape pergalė prieš Ukrainą ir Izraelį suteikė Lietuvai bilietą į aštunfinalį, kuriame tiesiog neapsigynėme nuo Latvijos krepšininkų tritaškių lietaus. Pralaimėjimas rezultatu 76–94. O vinis į lietuvių karstą kalė A.Bagatskis, R.Štelmaheris, U.Helmanis, kurie vėliau tampriai dalyvavo Lietuvos krepšinio klubiniame čempionate. Šaltas dušas po sėkmingos Sidnėjaus olimpiados ir J. Kazlausko pasitraukimas.
2004 metai
Olimpinis auksas – ate. Tai buvo gyvenimo šansas iškovoti Olimpinį auksą. Jeigu 1992 metais JAV svajonių rinktinę įveikti buvo neįmanoma. Netgi vos kartą pirmaudami kroatai, tuomet su D.Petrovičiumi, džiaugėsi kaip maži vaikai, o šioje olimpiadoje amerikiečiai jau tapo mirtingais ir neturėjo iš anksto pirmosios vietos kišenėje. Jau grupių etape Š.Jasikevičiaus vedami lietuviai paguldė ant menčių amerikiečius, priversdami žmonės išeiti į gatves švęsti vienos iš didžiausių pergalių. Tai buvo tarsi revanšas dėl pralaimėjimo pusfinalyje Sidnėjaus olimpiadoje. Argentinos rinktinė pusfinalyje eliminavo JAV rinktinę, todėl auksas žybėjo mums dar aštriau. Deja, pusfinalyje niekaip nesustabdėme Italijos komandos tritaškių salvės ir galutinis rezultatas 91–100 nubloškė mus toli nuo olimpinės svajonės.
2011 metai
Europos čempionatas namie Lietuvoje. Kęstučio Kemzūros vedama komanda su nedidelais trikdžiais įveikė grupės etapą, nors link pusfinalio kelią mums pastojo tuometinė Makedonijos komanda. Šiai komandai, tai buvo vos trečiasis Europos čempionatas, todėl gavę tokį varžovą ketvirfinalyje jau mintyse dėliojomės pusfinalio planus. Atrodytų viskas buvo mūsų rankose, bet nelemtas netiksliai Dariaus Songailos atliktas perdavimas Šarūnui Jasikevičiui, kainavo daug. Kamuolį perėmė Vlado Ilievskis ir smeigė tritaškį į mūsų komandos krepšį. Atsiliekame 1 tašku. Turime keletą sekundžių patogiai atakai. Idealiai treneris K. Kemzūra nubraižo derinį, išvedantį patogų metimą S. Jasaičiui. Metimas netaiklus. Makedonai švenčia istorinę pergalę.
Tai tik keletas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės skaudžių nesėkmių. Žvelgiant į komandos turnyrų istoriją, matome amerikietiškus kalnelius. Kaip iš komandos nieko nėra tikimasi, komanda atveža medalius. Pavyzdžiui, 2000 metų Sidnėjaus olimpiada, 2010 metų pasaulio čempionatas. Tuomet komandai nebuvo keliami jokie aukšti tikslai, todėl nejausdama jokios įtampos atvežė į Lietuvą medalius. Tiesa, medalių mes nematę nuo 2015 metų. Gal jau laikas kitais metais?
O kalbant apie Lietuvos krepšinio skaudulius verta prisiminti ir 1986 metais apmaudžiai pralaimėtą čempionų taurės finalą Zagrebo „Cibonos“ komandai. 1989 metais pralaimėtas paskutinis Tarybų Sąjungos čempiono titulas Kijevo „Budivelnik“ komandai. O kur D. Sharpo metimas 2004 metais, kuris neleido A. Saboniui užbaigti savo šlovingos krepšininko karjeros nuostabiu akordu. Kartais pritrūksta vieno atkovoto kamuolio, vieno taiklaus metimo ar vienos sekundės. Komanda kovoja, komanda stengiasi, žaidėjai ir treneriai aukoja vasaras. Palaikykime juos, kad ir kas benutiktų.