Prabėgus daugiau nei mėnesiui nuo lemiamo pralaimėjimo Slovėnijai lėmusio, jog pirmą kartą nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos krepšinio rinktinė nežais olimpinėse žaidynėse, atėjo metas ramiai apžvelgti šią nesėkmę. Olimpinė atranka susiklostė nesėkmingai. Ar tai dėsninga nesėkmė ar katastrofa?
Trenerio kėdė – karšta kėdė
Kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, pirmiausia visų žvilgsniai krypsta į trenerio pusę. Ar D. Maskoliūnas dėl „visko“ kaltas? Taip, po apmaudaus pralaimėjimo prancūzams 2019 metų pasaulio čempionate pasitraukus D. Adomaičiui, atsilaisvino kėdė į kurią niekas nesiveržė. Visų geidžiamas Š. Jasikevičius visiškai nesidomėjo šiuo postu. K. Maskvytį saistė kontrakto pančiai su „Permės“ krepšinio klubu. Treneris, labai norėdamas galėjo šį punktą pažeisti, bet pasirinko nors ir skausmingą, bet garbingą sprendimą. Visada norėjęs būti Lietuvos trenerių krepšinio elite ir treniruoti Kauno „Žalgirį“ bei rinktinę, R. Kurtinaitis šį kartą buvo ramus kaip „belgas“. Sulaukęs žaidėjų palaikymo, į „karštąją kėdę“ sėdo D. Maskoliūnas.
Pirmieji rezultatai nieko gero nežadėjo – triuškinamai pralaimėta belgams. Tai gal ir galėtų būti nurašoma netikėtumams ar tiesiog nespėjimui sustyguoti žaidimo. Bet „tampymasis“ su Danijos rinktine, kai lemiamas metimas galėjo palikti mūsų rinktinę be Europos čempionato nuteikė nemaloniai. Nugalėtojai neteisiami, bet kalbos apie trenerio kvalifikacijos stoką, pridedant „makalavimo“ prieskonių netilo. Netgi lažybų bendrovių pasiūloje ( o šios bendrovės žino daugiau nei eilinis sirgalius) buvo pasirodęs statymas: „Ar D. Maskoliūnas liks olimpinės atrankos turnyrui vadovauti rinktinei?“. Beje, kad trenerio neliks koeficientas buvo nemažas. Treneris liko ir olimpinė atranka į olimpiadą 2021 metais prasidėjo nuo draugiškų rungtynių. Įveiktos Dominikos Respublikos bei Rusijos komandos nesukėlė jokio įtarimo dėl žaidėjų nesusižaidimo ir kitokių neišpildytų detalių.
Pirmosios olimpinės atrankos rungtynės…
Pirmosios olimpinės atrankos rungtynės prieš Venesuelos komandą krepšinio specialistams žavesio nesukėlė. Nors buvo pasiekta pergalė, bet žymus krepšinio patriarchas Vaidas Čeponis įvardijo, kad žaidimas buvo baisus. Žinoma, tokio pobūdžio kritika parašyta ne laiku ir ne vietoje motyvacijos komandai neprideda. Kur kas patikimiau atrodė pergalė prieš P. Korėją, kuri buvo pasiekta rezultatu 96-57. Pusfinalis prieš Lenkiją laimėtas rezultatu 88-69 ir užtikrintas kelias į finalą prieš Luką Dončičių ir kompaniją. Finalas apie kurį buvo kalbama daugiau nei metus ir klausiama kas sustabdys L. Dončičių. Daug kalbų sukėlė faktas, kai prieš atranką nuo rinktinės buvo „atkabintas“ T. Sedekerskis, pasak ekspertų, gynybos specialistas galintis sustabdyti L. Dončičių.
D. Maskoliūnas viename iš interviu minėjo, jog atkabinimo priežastis buvo ne visiškas Tado susigaudymas rinktinės gynybos schemose. Galutiniame dvyliktuke buvo paliktas T. Masiulis. Dėl šio sprendimo treneris buvo kritikuojamas dėl galimos „protekcijos“ asistentui Tomui Masiuliui. Bet priimdamas sprendimą vyriausias treneris už jį atsako savo kailiu. Čia ne ta situacija kai valdininkas priima draugelį į neatsakingą postą, čia pasirinkdamas žaidėjus už rezultatą atsakai pats.
Olimpinė krepšinio atranka. Grįžkime į finalą
Pirmieji L. Dončičiaus metimai nebuvo taiklūs, nes gynyboje patikimai dirbo T. Dimša. Vėliau net NBA nesustabdomas Dalaso „Mavericks“ lyderis pradėjo savo solo. Pasikeisdami gynyboje dirbo T. Dimša, A. Butkevičius, R. Giedraitis. Tai nesustabdė slovėnų krepšinio „vunderkindo“. Jis pelnė 31 tašką. Ar L. Dončičius buvo pagrindinis pergalės faktorius? Ir taip ir ne. Lietuvos rinktinė po pirmo kėlinio atsiliko dviženkliu taškų skirtumu, bet sugebėjo pasivyti ir į pertrauką komandos išėjo esant lygiam rezultatui 52-52. Po pertraukos įvyko esminis lūžis. Lietuviai trečio kėlinio pradžioje be atsako praleidę keletą tritaškių metimų, į rungtynes nebegrįžo.
Olimpinė krepšinio atranka susiklostė nesėkmingai. Ar reikia trenerį kalti prie kryžiaus? Tvirtai negalėčiau sakyti. Taip, buvo gąsdinančių rungtynių tokių kaip su Belgija ar trileris su Danija, bet turėdamas pagrindinius žaidėjus D. Maskoliūnas atvedė komandą prie krepšinio atrankos finalo. O kai yra vienos varžybos ir tik vienas varžovas keliauja toliau, gali būti visko. Tiesiog buvo per mažai rungtynių, per kurias D. Maskoliūnas vadovaudamas komandai galėjo remtis pagrindine sudėtimi. Todėl apie jo darbą spręsti sunku. Bijau, jog žurnalistų pastovios kritikos dėka, ši kėdė taps kaip ir futbolo rinktinės trenerio vieta – ją užimti sutiks tik įkalbinėjami specialistai.
Lietuvos krepšinio sirgaliai per daug yra išlepinti pergalių. Taip dar 1997 metais kalbėjo Š. Marčiulionis. Tas tiesa, sirgaliai nusivylė kai 2004 metų olimpiadoje krepšininkai liko ketvirti ar kai 2006 metais pasaulio krepšinio čempionate buvo užimta 6 vieta ir po to turėjo pasitraukti gerbiamas treneris A. Sireika, nes pasak tuometinio LKF vadovo V. Garasto – žaidimas buvo baisus. Duotų mums dabar šias vietas, turbūt mielai paimtumėm?
Valdininkai LKF ar jie viską padarė?
Lietuva buvo olimpinės atrankos šeimininkė. Tai didelis ir jau standartinis LKF vadovų nuopelnas. Ką jau ką, bet tokio pobūdžio turnyrus mes rengti mokame, todėl dažnai esame tarp favoritų organizuoti tokio tipo varžybas. Čia yra sava aplinka, savi žiūrovai ir viskas, ko atrodytų reikia rinktinei. Belieka tik žaisti ir laimėti. Bet tai yra tik fasado dalis. Vienas iš naujųjų kandidatų į LKF postą skelbia, jog reikia panaikinti prieš ketverius metus įvestus mokesčius Moksleivių krepšinio lygos (MKL) žaidėjams, atkurti trenerių premijavimo programas ir prarastą kai kurių organizacijų – pavyzdžiui, Moterų lygos – autonomiją. Galbūt šie veiksniai stabdo jaunųjų žaidėjų tobulėjimą, nes medalių badas jaučiasi ne tik vyrų nacionalinėje rinktinėje, bet įvairaus amžiaus jaunimo rinktinėse. Gausių žaidėjų desantu NBA lygoje niekada negalėjome pasigirti, bet visada turėjome daug krepšininkų Eurolygos, Rusijos, Graikijos ar kitų šalių komandose. Galbūt prigesęs darbas su jaunimu neišaugina naujos, aukštesnės nei vidutinės krepšininkų kartos?
NBA faktai. Arba kaip visi išmoko žaisti krepšinį
O galbūt ši nesėkmė olimpinės atrankos turnyre nėra trenerio ar žaidėjų pajėgumo priežastis? Galbūt jau visas pasaulis išmoko žaisti krepšinį? Jei Afrikos šalyse, kurios niekada negarsėjo gerais krepšininkais, šio žemyno atstovė Nigerija į olimpiados rinktinę delegavo net 8 NBA krepšininkus. Galbūt galime daryti prielaidą, jog NBA yra savotiškas žemėlapis rodantis kiek įvairių šalių atstovų yra pajėgiausioje krepšinio lygoje. 1970 m. NBA naujokų biržoje buvo pašauktas pirmasis europietis – italas Dino Meneghinas. Po to – sausra. 1982 metais Bostono „Celtic“ pasirinko Graikijos snaiperį Panajotį Janakį.
Po to, kasmet vis po vieną neamerikietį: 1983 metais – sudanietis Manute Bolas, 1984 m. – brazilas Oscaras Shmitas, 1985 metais – net 5 užsieniečiai. Taip, kasmet šis skaičius vis didėjo. Ką turime šiandien? Dabar kas devintas NBA žaidėjas yra europietis. Spartus Europos krepšinio lygio kilimas ir europiečių žaidėjų tobulėjimas rodo, jog ne visiems geriausiems yra vietos olimpiadoje. Po olimpinės atrankos turnyro žaidynėse neatsirado vietos Graikijai, Serbijai, Kroatijai, už borto liko ir kitų žemynų atstovai tokie kaip NBA žaidėjais soti Kanada ir Brazilija. Pasaulio krepšinio lygis auga ir mes nespėjame būti visada priekyje.
„Nenugalimi“ Slovėnai. 1992 – ieji kodėl tada kaip iš natų?
O pralaimėta ne bet kam. Legendinio Lukos negalėjo sustabdyti ir NBA komandos, nesustabdė pasikeisdami ir T. Dimša, A. Butkevičius, R. Giedraitis. Kaip žmogus iš kitos planetos jis žibėjo ir grupės varžybose. Tik paskutinėse rungtynėse buvo pristabdytas Ispanijos komandos, bet tada savo indėlį įnešė kiti žaidėjai. Luka Dončičius taškų lenktynėse buvo sustabdytas ispanų ar prancūzų pusfinalyje, bet rado kitus krepšinio amatus – rezultatyvius perdavimus komandos draugams ir atkovotus kamuolius. Slovėnijos komanda savo „chemija“ kažkiek primena 1992 metų pirmąją po nepriklausomybės Lietuvos olimpinę rinktinę, kuomet į rinktinę atskubėjo visi geriausi. Atrankoje buvo laimėta 11 rungtynių iš 11, o pagrindiniame turnyre buvo iškovota olimpinė bronza.
Atranka į olimpiadą. Ar gali būti ir blogiau?
O dabar pažvelkime į netolimą Lietuvos rinktinės ateitį. Dėl vadinamųjų FIBA „langų“ diskusijos netyla jau eilę metų. Dažnai atrankos varžybų neįveikia favoritais laikytos komandos. Lietuvos krepšinio rinktinei tie langai taipogi įneša disbalanso. Jeigu dabar visiems apmaudu dėl olimpiados, tai kur kas labiau reikia sunerimti dėl būsimų atrankos kovų. M. Kalniečiui, M. Kuzminskui grįžus į Eurolygą, o R. Jokūbaičiui išvykus į Barseloną, pagrindinės sudėties žaidėjų galinčių padėti komandai liko vos keli – E. Bendžius, A. Butkevičius ir T. Masiulis. Kiti bus užimti Eurolygos bei NBA reikalais ir tik klubų geranoriškumas gali leisti pasikviesti bent porą Eurolygos žaidėjų. Taigi, privaloma imtis žingsnių auginant daugiau lygiaverčių žaidėjų, galbūt mažinant legionierių skaičių LKL klubuose ir didesnį dėmesį skiriant jaunimo ugdymui. Gal tada ir nauja atranką į olimpiadą pasiseks labiau.